Išlaikymo nepilnamečiams vaikams nustatymas
Vaiko išlaikymas (alimentai) vienam mėnesiui turėtų būti ne mažesnis negu 1 MMA. Pagal vyriausybės patvirtintą nutarimą minimali mėnesinė alga 607 Eur. Taigi, vadinasi tevai vaikų išlaikymui (alimentams) mažiausiai turėtų skirti po 303 Eur.
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, be išimties, privalo teikti abu tėvai proporcingai vaiko poreikiams ir savo turtinei padėčiai. Pažymėtina, jog tėvų turtinės padėties bei realių vaiko poreikių aspektas yra reikšmingas sprendžiant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį (alimentų), tačiau ne fakto klausimą, kas reiškia, jog priteisiant išlaikymą nepilnamečiui vaikui yra numatoma besąlyginė pareiga mokėti išlaikymą nepriklausomai nuo tėvų turtinės padėties.
Išlaikymo dydis (alimentų), nustatomas atsižvelgiant vaiko poreikių turinį ir apimtį. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai yra šie:
- vaiko amžius (ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų poreikiai skirtingi, todėl atitinkamai ir išlaikymo dydis turėtų būti diferencijuotas);
- vaiko sveikatos būklė (sergančio vaiko didesnį išlaikymo dydį lemia medikamentų, geresnio maitinimo poreikis);
- vaiko gabumai ir polinkiai (vaiko, kuris mokosi muzikos ar dailės poreikiai yra didesni, todėl ir išlaikymo dydis turi būti didesnis).
Išlaikymo dydį (alimentų), taip pat lemia ir tėvų turtinė padėtis. Išlaikymo dydis negali būti didesnis nei objektyviai leidžia tėvų materialinės galimybės. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio sprendžiama kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes. Jei vieno iš tėvų turinė padėtis leidžia, vaikui galima priteisti gerokai didesnį išlaikymą ir atvirkščiai, jei vaiko tėvo ar motinos turtinė padėtis sunki, išlaikymo dydis gali būti mažinamas. Tėvų turtinė padėtis nustatoma atsižvelgiant į gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį siekiant gauti pajamas vaikams išlaikyti. Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad vaikas lieka su vienu iš tėvų ir šiam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu.
Bendravimo su vaiku tvarka
Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Atitinkamai tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku, ši pareiga vykdoma vaiko interesais. Jei tėvai nevykdo šios pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikoma sankcija – tėvų valdžios apribojimas.
Nutraukus santuoką ar gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia. Atitinkamai sutartyse dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių bei sprendimuose dėl santuokos nutraukimo dažniausiai nustatoma detali skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarka. Idealiu atveju šios tvarkos reikia laikytis. Žinoma, pasikeitus aplinkybėms tėvai gali gera valia sutarti ir dėl kitokios bendravimo su vaiku tvarkos arba tvarka gali būti keičiama teismine tvarka (prieš tai ginčą privalomai reiktų bandyti išspręsti ikiteisminės mediacijos būdu).
Bendravimo su vaiku grafikas yra tėvų susitarimas. Praktikoje galima pastebėti, kad vieni tėvai susikuria aiškų ir detalų bendravimo grafika, kiti neapsibrėžia aiškių ribų.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas
CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).
Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas (įgyvendinti tėvų valdžią) – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis).
Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.
Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 269/2013).
Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 308/2014).
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija konstatuoja, kad tėvai, prašydami teismo patvirtinti sutartį, kuria nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, be kita ko, turi būti įvertinę esmines aplinkybes – savo pasirengimą ir galimybes faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis. Nors tėvo (motinos) pasirengimas faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis iš esmės yra subjektyvi aplinkybė, atspindinti tėvo (motinos) norą, siekį faktiškai auginti vaiką, ji pasireiškia per objektyvų (realų) asmens elgesį, jo pasirinktus prioritetus. Tėvo (motinos) pasirengimo faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis negalima konstatuoti tais atvejais, kai tėvas (motina), viena vertus, deklaruodami tokį pasirengimą, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina dėl to, kad tai nesuderinama su kitais, tuo metu jam (jai) atrodančiais svarbesniais, siekiais (pvz., išvykstama gyventi į užsienį, paliekant vaiką kitų asmenų priežiūrai). Todėl situacija, kada, teismo sprendimu patvirtinus tėvų sutartį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvas (motina), su kuriuo šia sutartimi nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina, perduodamas (palikdamas) vaiką auginti kitam tėvui, reiškia pirmiau nurodytų esminių aplinkybių, t. y. tėvo (motinos), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pasirengimo ir (ar) galimybių faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Toks esminių aplinkybių pasikeitimas, savo ruožtu, sudaro pagrindą spręsti ankstesniu teismo sprendimu patvirtintoje tėvų sutartyje nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą (CK 3.174 straipsnio 4 dalis).
Teismo leidimai
Paprastai teismo leidimai yra reikalingi tuo atveju, kai pareiškėjai, turintys nepilnamečių vaikų, nori parduoti ar įkeisti nekilnojamąjį turtą bankui ar kitaip suvaržyti teises į nekilnojamąjį turtą. Taip pat teismo leidimai yra reikalingi parduodant ar kitaip perleidžiant turtą, priklausantį nepilnamečiui, neveiksniam tam tikrose srityse asmeniui, kuriam yra nustatyta globa ir paskirtas globėjas. Teismo leidimai reikalingi ir tuomet, kai nepilnamečiai įgyja paveldėjimo teisę. Tokiu atveju vaikų tėvai, atstovaudami jų interesams, kreipiasi į teismą dėl teismo leidimo savo vaikų vardu priimti palikimą arba jo atsisakyti.
Dėl paminėtų teismo leidimų išdavimo į teismą kreipiasi nepilnamečio vaiko tėvai, neveiksnaus tam tikrose srityse asmens globėjas ar turto administratorius.
Civilinio proceso kodeksas numato, kad prašymai dėl teismo leidimų veiksmams atlikti išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo nagrinėjami supaprastinto proceso tvarka. Šio proceso esmė ta, kad klausimai dėl teismo leidimų išdavimo sprendžiami greitai – prašymai turi būti išnagrinėjami nė vėliau kaip per penkias dienas nuo jų priėmimo dienos, be to, jie yra nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant pareiškėjų į teismo posėdį. Retais atvejais, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teismas gali nuspręsti nagrinėti prašymus žodinio proceso tvarka. Tokiu atveju pareiškėjai yra kviečiami dalyvauti teismo posėdyje. Bylos dėl teismo leidimo pratęsti asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą visada nagrinėjamos žodinio proceso tvarka.
Svarbu pažymėti, kad trumpi terminai prašymams išspręsti lemia tai, kad jei trūksta reikalingų dokumentų klausimui išspręsti, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso nuostatomis, teismas prašymo nesvarsto. Tokiu atveju, pareiškėjas, patikslinęs prašymą ir pridėjęs visus reikalingus dokumentus, dėl teismo leidimo išdavimo turi kreiptis į teismą pakartotinai. Todėl labai svarbu žinoti, kokius dokumentus reikia pateikti.